Tas žydėjimas tyras svaigus,
Tas žydėjimas toks stiklinis --
Į jį sukrenta baltas dangus
Ir žvaigždynų ištiesintos vinys --

Jos prikals ir balandžio aušras --
Mano ilgesio sparną vienatinį --
O su vėju, su vėju nuneš
Perlamutro voratinklį matinį

Ant sudegusių upių vagų,
Ant nematomų liūdesio svertų --
Pražydėjai lyg riksmas... tegu --
Tokio skausmo akmuo neištvertų.