Iš žydrynės pasklido vaivorykščių lietūs,
Saulė glosto naujagimius pumpurus tyliai,
O žibuoklių akelės, širdies prisilietę,
Suspurdėjo ir švyti labiau, nes jas myliu.

Myliu čiulbesio kupiną rytmečio rūką
Ir upelio almėjimo skambesį mielą,
Šis pavasaris — šelmis, paklydęs, užtrukęs,
Grįžta jau į laukus, į miškus ir į sielą.