Tu esi gintarinė taurė
taip brandaus ir saldžiausiojo vyno,
tik ne mano tu daliai skirta,
ne mane tavo liepsnos svaigina.

Ne tave palytėsiu jautriai,
kai žvaigždes mėnesiena šokdina,
ir rytais ne man gros vieversiai,
tavo žvilgsniui pražydus kaip linui.

Ar prikels mano širdį Aušrinė šilta,
man į mėlyną dangų sužiurus,
pas mane tu ateisi ar ne
per ištvinusią ilgesio jūrą.

Vyno taurę lig dugno geriu —
mirtinais jos nuodais tu užbūrei.