Nesakyk, kai norėsi išeiti –
Verk duris tyliai, tyliai.
Leisk miegot – tegul sapno nesklaido
Durų girgždantys vyriai.

Ir prabust, kaip prabunda ant lauko
Medžio pamestas lapas –
Vis dar tiki pavasariu, laukia,
Nors ruduo žemę tapo.

Gaudo spindulį saulės, pagelsta –
Taip išsaugoja šviesą.
Ir numiršta be pykčio, be keršto...
Leisk, sapne dar paliesiu

Tavo skruostus ir lūpas, ir plaukus,
Į akis pažiūrėsiu,
Švelniai pirštais nuo veido nubrauksiu
Šaltą rudenio tiesą –

Kada nors tu norėsi išeiti...