Violetinei žarai ant sniego pritilus,
Stingo rožės ledinės širdy spindulys
Prieš gilėjantį dangų. Toliai laukė nebylūs,
Tvinko nerimas lyg įsikirtęs dyglys.

Nesulaužius sparnų nei sulydžius, Psicheja,
Su šarmota skara pas mane ateini.
Tik ar guos tobuli, mirtinai išskaistėję
Bruožai ledo miškų, grakštūs ir svetimi.

Paūkavusios vasaros, dvasių pilnos platybės.
Toliuos tirpsta, tai vėl kristalėja spalva,
Ten ir šalys žmonių, apravėtos valstybės.
O prieš gelmę dangaus – mumyse sietuva.

Nuodėmingai ilgėjos erdvių karavelės,
Augo kėslai keisti, gal išplėšt keliavai
Trolių Gralio, o sáulėtą burę pakėlęs.
Pašaukti, išgirsti mūsų laukė dievai.