Anka vakaras šis, jokio plyšio, užtinus mėlynė.
Vis nugrandau žodžius nuo apšalusio priešpilnio laiko.
Per plati jaunatis, kad sutilptų į tuščią stiklinę,
O šilti sakiniai kažkodėl man širdin nepataiko.

Išgirstu po padu, kaip aštriai įsikūkčioja sniegas,
Ir nutyla staiga žingsnių maldos už miegančios sienos.
Rodos man, kad šią naktį trapiausia plaštakė nemiega,
O ir tu vis geri po manaisiais langais mėnesieną.

Ko nebeldi? Tyli? Juk atšipusios kojos į gruodą —
Ar į properšas lūpų subėgę klaustukai vienatvės.
Trupa akmenys, smelkias į odą, kol išneria žodį,
Ir skausmingai paraudus aušrinės žaizda viršum gatvės.

Susipylei šiukšles ant pageltusio ledo prieš rytą,
Išsipjaustei save lyg pablukusios fabulos rakštį.
Kai paklausiau, kodėl — atsakei, kad daugiau nepaslystum.
Skleidžias žiedu šviesa ir tamsiausią šešėlį nuraško.