Kai į aruodus saulė pripila dangaus,
delnai sudiržta, bitės lipčių neša.
Ilgiuosi ištekėjusio svetur vandens,
ozonu persmelktų naktų žvaigždėtų

ir nubarstytų liepžiedžiais kelių,
klampių miglų, baltos sapnų paklodės,
rasos, nupraususios gaiviu lašu,
ištirpusios laukuos kaip lengvas ryto gruodas,

pabirusio akmens, laiškų tylių,
pašlaitėse kerpėjimo, trapaus laukimo,
lietaus, priglusiančio dulksna dienų,
ir lipčiaus, kvepiančio per sausmečio mėnulį...