Lyja, lyja ištroškę pavasario džiugesio lietūs
Skauda man nugenėta šaka – šitaip ryškiai žydėjo!
Šiandien rytas kitoks, tarsi sirupu braškių aplietas.
Štai ten tiltas į dangų, sustumdytas ilgesiu vėjo.

Maga žvilgtelt, pakėlus vandens begalinio apklotą,
Miego bokštai iškilę – aukojau po nemigo naktį.
Kelias eina tolyn. Tiktai šunys aršiau ima loti.
Man užtenka dangaus ir svajonių turėtų pakakti.

Liečias lašas prie lašo. Ar matai – galingai sukimba,
Liejas ribos ir bėga į šėlstančią jaudulio jūrą.
Skauda vėlei šaka... Juk pavasaris. Spėki, kelintas?
Painiai vėl susipynusios srovės pakrantėmis buria.

Būta visko. Vandeny it veidrody – kelias per tiltą
Jungia prieblandą. Blaškos šešėliais veidai apledėję.
Noriu jausti tave, kad ir vėlei galėčiau pakilti,
Kad iš naujo pradėtume šito pavasario sėją...