Lašai botago kirčiais
Sniegą žemėn plaka
Ir šaldo miegančias šaknis —
Pilkėja debesų ir cukraus pasakos,
Kadaise kalė taip vinis.

Ir mintyse toks keistas sumišimas.
Pasaulio karstą užkala
Ar vėl dangopi kelia kryžių...
Kasryt Čiurlionio „Laidotuvių“
Eisena žygiuoja nusiminus
Kažką užkast ant kalno,
Keist ar permąstyti grįžus.

Sizifo akmenį suskaldyti —
Išvyst prisikėlimą
Ir kūju sudaužyt
Kasdieniu tapusį
Kaleidoskopo vyzdį.

Stikliukų saują išsklaidyt —
Apgaut dangaus niūrumą,
Stebėt, kaip upė tirpdo
Paskutines ledo lytis.