Tuštėjantis vakaras toks. Kryžkelė. Pėdsakai ryškūs
Vėl veda į niekur. Sustoju. Akligatvis sniego
Prispaustas, toks purvinas. Į šonus purslais tik nutyška.
Čia niekas nebūna saugus. Senas šuo, toks paliegęs,

Nukandžiotą numeta kaulą, stengias garsiai išloti
Trupančią neviltį seniai prikabinto likimo.
Praplėsdamas taką, žarsto letenom sniegą į plotį.
Gal įtiks šeimininkui, įleis į namus? Kas žino...

Šešėliai nugulę pilki ir medžiai tyli pavargę.
Kaip ilgu pavasario laukt. Dar toli, neprabudęs.
Regėjimuos šviečia langai. Vien varnos kryžkelėj karkia.
Į niekur nuskęsta šviesa. Žiemos tęstinas būvis.

Mintis net nešildo — ant palangių pražydusios gėlės.
Tik sapne vyturiai vis skardena. Neviltį varo.
Kažkur tai, tenai... Taip norisi... Kojas stipriai užgėlė...
Bado metas visiems. Nuo dvesiančio šuns kyla garas.