Tyliu.
Tiktai mintis nelyg širdis
Tuk – tuk, tuk – tuk... Vis plaka.
Kartais lėčiau ir sunkiai
Kaip traukinys pūškuodamas į kalną.  
Bet būna — ji lengva, greita
Tartum padangę karpanti kregždė.
Tai pašaukiu šviesa:
— Pasauli, gyvenu...
Jei kryžiai kur yra,
Tai jie labai toli.

Tačiau norėtųsi,
Kad pojūčiuose kaip kely,
Nueičiau nepavargdamas į tikslą
Su vyturiu pavasario širdy
Surasdamas ir Tau Žmogaus bažnyčią,
Kad jau abu
Pašauktume kartu:
— Radau!
Ne ne! Ne Dievą,
Kaip Dievą pats save radau...