Dėlioju tave iš mažų atraižėlių iš naujo.
Jausmais atnašauju skardenantį balzganą rytą.
Prigesus naktis dar rusena, dar aitrina kraują.
Meldžiuosi, dangau, nors iš rojaus esu išvaryta.

Perkūnui pražydus, nuleidžiu rankas. Net neverta
Kartoti žodžius, kuriuos laikas užbūrė nuslinkęs.
Liečiu vėlei stygas – pratrūksta lyg kilpos užnertos,
Lygiuoju žvilgsniu ir stebiuos, kad kažkas tai dar kinko

Pridegusias saulėj mintis, kad galėtų gyventi.
Tenai, už baltų debesų, kur susirenka rūkas,
Miražai jausmų plazda vėjy ir prikelia gentį,
Pabėręs vilčių. Tik pelėdos vidurnakty ūkia

Užgulusį skausmą. Prie jūros supildamas kopą,
Nejaučiantis vėjas varto smiltis – gyvenimus mūsų.
Viršūnė aukštai. Niekuomet man vienai neužkopti...
Lošimas dievų ir žmonių... Ir pavasario gūsių...