Kaip laikas krenta snaigėmis, kaip krenta...
Paliks ant stalo nelaužta plotkelė –
Kažkur naktyj kitapus kelio
Vėl glostys medžiai tamsą tavo rankom,

O šaknys vis tvirčiau kabinsis žemės,
Kur ilsis mūsų prosenelių vėlės...
Prabusiu vakar atsikėlęs:
Ach, kokie jie aukšti ir dangų remia –

Beržai ir uosiai, net alyvų krūmai!
Dangus ir žaluma man susipynę.
Akim šypsais, droži švilpynę,
Kaip drožė tavo tėvas savo sūnui...
...................................................................

Žiema vis verčia, verčia baltą sniegą...
Prie lango degs maža žvakutė –
Sustingęs vaškas sutalpina būtį
Ir tu žinai, kad mintys niekada nemiega...