Geriau gal netikėti, kad sugrįšiu.
Žiūriu į kelią — kur jo pabaiga?
Kalneliais, kloniais, vingiais kaip upelis bėga
Ir kalbasi su žingsniais, su lazda.
Jau nesunku suprasti šitą aukštą šneką —
Lėta, ne prievartai ar išgąsčiui skirta.
Pakelėje parodo akmenį – galiu prisėsti,
Parodo medį, pievą ir rečiau
Dangaus mažytį gabalėlį —
Net saulės šviesą surenku pro akinius
Ir iš akių...

Geriau gal netikėti, kad sugrįšiu,
Nes jeigu atvirai – o kur?
Kur žingsnis nužengtas – Esu.
Kur  baksteliu lazda – taip pat Esu.
Net ten, kur dar reikės ateiti,
Bažnyčios užtrenkia duris: Esu...
Ir iš tiesų,
Kam aušinti jas skersvėjais,
Jeigu mukelę, išdrožtą savim,
Kaip atilsį ramybėje nešu.