Mirusi žemė
Iš Viešvilės vaikų namų kiemo išrieda dengtas sunkvežimis – „letuška“, tuo metu, apie 1967-uosius, jų dar daug riedėjo Lietuvos keliais. Nebeatsimenu, kokiais reikalais važiuota į Kaliningradą (Karaliaučių), tik likęs įspūdis visam gyvenimui – pirma pamatyta, tik paskui imta domėtis viskuo, kas susiję su Mažąja Lietuva.
„Letuškos“ būdoj prieblanda, kyla dulkės nuo seniai nevalytų grindų – ir tas dulkių kvapas įsirėžia atmintin. Važiuoti teks ilgai. Kad neprailgtų prisispaudžiu prie mažučio langelio ir žiūriu žiūriu į pravažiuojamas sodybas, tiltą per Nemuną. Karalienės Luizos tiltas. Man tai kažką primena. Ką?
Pervažiuojam neišvaizdų miestą su daugybe sugriautų namų tarsi ištrupėjusių dantų. Tilžė. Jau primena daug – tas vardas daug sykių girdėtas. Kokia jauna buvau, kaip mažai dar žinojau.
O paskui ilgi kilometrai apleistų žemių, pievos, krūmynai, pavienės apgriuvusios sodybos, raudonų plytų pastatai, nemūsiškas stilius, daugelis apgriuvę, bet gyvenami, prie jų menki dirbamos žemės lopinėliai, braido būreliai palaidų avių – jų kailiai prisivėlę varnalėšų „kibių“. Tų varnalėšų čia ištisos plantacijos. Pasivejam sunkvežimį, „polutorką“, jos kėbulo gale baltas užrašas: „Nėuveren – nėobgoniai“. Juokiuosi, parodau bendrakeleiviams. Vėliau, kai tie užrašai puikuojasi ant visų mašinų, nebestebina. Pasivejam visą kelią užtvindžiusią galvijų bandą. Raiti piemenys šūksniais ir botago kirčiais valdo gyvulius. Tie botagai mūsuose nematyti – kotai trumpi, o virvelė ilga, su svareliu gale. Stebiu, kaip virtuoziškai užsimoja tuo botagu ir taikliai kliudo svareliu bandos prieky einantį gyvulį. Ilgai velkamės vėžlio žingsniu, kol pagaliau banda nugenama nuo kelio į pievas – be jokių tvorų, ribų.
Miręs kraštas. Didžiuliai plotai mirusios žemės, kurios niekam nebereikia – paspringo per daug apžioję.
Karaliaučiuj pamirštu, kad atvažiavau nusipirkti dukrai drabužėlių ir šiaip, ko reikia namams, klajoju akiplotu po sudaužytą miestą, ilgai stoviu ir iš tolo žiūriu, kaip kareiviai tarsi skruzdėlės rėplinėja ant pilies liekanų, ardo, trupina, plytas meta į sunkvežimius ir kažkur išveža. Aš beveik nieko nežinau apie Karaliaučių, bet man baisus tas griovimas.
Nuo tos kelionės per Mažąją Lietuvą ėmiau klausytis, skaityti, išmokau išgirsti net tai, kas nutylima. Viešvilė taip pat turėjo ką papasakoti ir apie ką patylėti.
Kodėl šiandien rašau? Todėl, kad vėl užplūdo žodžiai iš sunaikinto pasaulio, sujungę praeitį su dabartim – per Vydūną, Vacį Bagdonavičių, Wolf von Lajevsky, kurio knygą „Mano tėvynė, tavo tėvynė“ perskaičiau prieš kurį laiką – tai ne mažiau baisus pasakojimas apie ir šiuo metu tebesitęsiančią krašto mirtį, o šiąnakt – Alvydo „Mano vardas – Marytė“.
Kas man galėtų pasakyti, kaip tai nutinka, kad vienas ar keletas bepročių ima valdyti milijonus protingų ir jie eina į pražūtį, sugriauna tai, kas sukurta daugelio kartų ir neatsiranda, kas pasako, kad karalius nuogas? Kaip nutinka, kad numiršta žemė?