Beržo garbanoj
vėjokšlis supas,
atklydęs
kažkur nuo upės vingio.
Mėnuo,
toks visai išblukęs,
už to pilko debesėlio dingo.

Bučiavau,
lyg dykumoj ištroškęs,
lėtai, lėtai
po gurkšnį mažą,
paskui
lyg viesulas mus bloškė
į audrą,
kur žaibų miražai
sudaužė užtvaras visas, visas,
ir susilieja
dvi aistrų bedugnės.
Daugiau nėr nieko,
tik žvaigždžių šviesas
jau geso rytmetinės ugnys.

Ir brenda
ievos nuometais baltais
per palšą  rūką,
kylantį nuo pievų...
Glėby virpi
lyg smilga pakelės...
Lemtis vartus į liūdesį atkėlė...