Migla užtraukė dangų lyg po karo.
Sužibo akys velniška ugnim.
Kas pasakys, ar ne klasta ten dega,
Kas išdavystę laiko neviltim?

Sudužę taurės šukėm žeria žemę,
Įspaustas įdagas rusena nebūtim.
O tolumoj boluoja kraujo klanas,
Nuristos galvos maišosi su ugnim...

Lavonai dega kardo paragavę.
Iš pykčio rangosi baisus žaltys...
Ne laimės angelas į žemę nusileido,
Tai velnias švaistosi liepsningais ašmenim.

Jo akys dega lyg gili bedugnė,
Žarijom žėri kūnas nemarus.
Į žemę jis ne laiminti atėjo,
O gundyti ir skaudinti kitus...