Pražysiu tau kalnų gėle, –                                        
Jos nei pasiekti, nei nuskinti
Galbūt tokia mana dalia –
Žydėt ant skardžio prirakintai.

Man čia vienatvė nebaisi –
Ir debesis, ir saulė lanko,
Nors skęsta mintys ilgesy,
Bežiūrint į gėlėtą lanką.

Rausvai nudažo spinduliai,
Sniegu kalnynų vėjas kvepia,
Ir skleidžias žiedlapiai drugiais,
Ir skrenda paskrajot į stepę.

Tik šaknys skverbiasi gilyn                                  
Į uolą dūlančio granito. –
Įaugo to akmens širdin                                          
Ir pamato nereikia kito.