Juoda naktis, uždengus mano veidą,
Po kauke paslėpė nuo nebūties.
Tik žengęs žingsnį tu į mano pusę,
Sudeginai gyvybę lig šaknies...

Neliko nieko, tik aprūkus siela,
Širdis pažirusi juodais pelais.
Gyvenime kas buvo miela,
Išnyko, virto pelenais...