Kai žibuoklės pravirkdys užtemusį dangų,
O žilvičių akelės kvepės medumi,
Pieš upokšniai paveikslą jaunatviškai brandų —
Žemės siela apglėbs, apkabins savimi.

Suskambės paukščių trelėmis bundančios erdvės,
Sprogs iš laimės glūdėję mieguos pumpurai.
Atsibusi lyg ką tik užgimęs — bevardis
Ir nustebsi — ar tu iki šiol gyvenai?