Į amžinybę išėjai palikęs žemę.
Suskaldei širdis, palikai namus,
O mes kentėsim lyg drugiai pabalę
Ir šauksim: grįžki į namus.

Bet niekada daugiau negrįši.
Žinau, užgeso žvaigždės danguje.
Ir žodžiai tarsi žvakės vaškas
Ištirpo ryto aušroje.

Tėveli mielas, tavo melsvos akys
Įsirėžė giliai į mus...
Žinau, jau niekad nebegrįši,
Žinau, negrįši į namus.

O mus širdis sukaustęs skausmas
Taip tęsis metai į metus...
Bet tavo žodžiai tyliai gęsta...
Negrįšiu niekad į namus.

Ilgėsis sielos tavo balso,
Sugrius ledai, sukaustę mus.
Sustos širdis tavoj krūtinėj —
Sakysim: grįžki  į namus.

Bent aplankyki, kai galėsi,
Norėsiu vėl paklaust tavęs...
Tėveli mielas, pasiilgau,
Bet nėr, jau nėr tavęs šalia.

2010 m. gegužė