Ma kiemi liepialė prieg ūžuolo auga,
Gali du šimtu metų jei stovi rozu.
Perkūnas jų kirto, o ūžuolas — saugo
Nuog šalcio, nuog karščio, nuog vėtrų visų.

Apsipila liepa patiešnais kvietkeliais,
Net sukas galva nuog jų kvapo gardaus,
O ūžuolas cykiai daboja po valiai,
Kad anei šakialės jai kas neužgaut.

Dėli jos kas pavasarį, tokis sarmatlyvas,
Pasrėdo kvietkeliais nuogucis visai,
Ba myli liepialy —  mylẽs pakoli gyvas,
Gi visų sa dūšių jau atdavė jai.

Vis ciesia šakas samanotas in liepų,
O joj sau prieg ūžuolo stovi straina.
Pasrėdius kvietkeliais in mylimų sciebias.
Many jau nebus —  joj žydės mylima.