Paskutinėj stotelėj prasideda viskas,
Karštos kalbos apie pasislėpusią mintį.
Tuščių butelių muzika vėjui pasiutus.
Noris eiti atgal, bet rodyklės pavirto
į nuorodas: „Stop". Kas per burtai,
kas juos užsakė? Štai šešėliai jau
renkasi kitoje gatvėje, jie juk nelauks,
jie atkirs mano kelią. Autobusų nebus,
jie naktį išgaravę. Rūkas paliečia
eit ištroškusias kojas, jos nueitų
dabar link mėnulio, bet nenutiestas kelias.
Atminty, kibirkštėlių liepsnelėm,
susirinkti į krūvą dar nori mintis.
„Kur aš?" – klausiu stulpo – kiklopo,
blausiai žvelgiančio Džeko – Skerdiko
akim.
„Tu namuos viena koja, o kita nerandi
atsisipirti ėjimui."
„Aš namuos? Nuo kada paskutinė
stotelė namai?"
„Tu į ją visą laiką veržeisi, bėgai, šliaužei,
ropavai, važiavai ir skridai, ta stotelė
priklauso, nes ji paskutinė, čia prasideda
viskas iš naujo, ar nepameni pats juk
rašei?"