Einu velniop iš čia ir niekad nesugrįšiu,
jau pavargau gyventi kito likimu.
Vėl laužau taisykles, vėl plyšta rėmai,
man nusispjaut ant tų pilkų veidų.
Pasiimkit savo kostiumus — man jie netinka,
juoda spalva tik kapuose madinga...
Vaškinių figūrėlių miestas tirpsta...
Nuo mano šilumos visi jie miršta.
Septynios ryto — viskas vėl kartojas,
standartai vėl keliu ramiai žingsniuoja,
vėl Deja Vu į veidą man alsuoja,
ir šaltis stingdo kūną pamažu...
Palieku jus, žaisliniai kareivėliai,
štai jūsų kaukės — mano dovanėlė.
Gal šypseną išspauskim? Juoko dėlei,
nes atsisveikinu su dideliu džiaugsmu!