Dar pakelkim akis
Į žvaigždes,
Nors ir esame žemės vaikai.
Mūs kančias,
Troškimus lyg kregždes
Nusineš šviesūs Paukščių Takai.

Liks tik pėdsakas,
Tik ilgesys,
Kažin ko nepatirto, gražaus,
O žvaigždynų
Tylus spindesys
Mirguliuos begalybėj dangaus.

Dar pakelkim akis —
Na tai kas,
Kad vaikai mes žemelės juodos,
Juk net medžiai
Į dangų šakas
Tiesia, žodžių pritrūkę maldos...