O aistros pilnatie, į tave sielos potvynis,
Žodžio lukštą jausmai nuo savęs nusinėrė.
Tarp pavasarių laiką svajonėm užlopei -
Svirduliuoju iš laimės, nors nė lašo negėriau.

Aš pati kaip putojančio vyno statinė -
Vos paliesi, šulus į šalis išnešiosiu.
Būt norėčiau pirma, bet esu paskutinė,
Kad tu siaustum, dainuotum ir eitum iš proto.

Aš nespraudžiu tavęs į mums svetimas apeigas -
Juk pranoksti esme net karališkus lūkesčius.
Tik apglėbki, paguoski nuo ašarų šlapią,
Tik pakelki nuo grindinio šalto suklupusią.

Kai širdis varinėja išlydytą plieną,
Tik perkūnas pabaigt gali degantį ciklą.
---
Kūdros veidrody skęsta bedylantis mėnuo.
---
Aš bučiuoju tik nuotrauką dengiantį stiklą

Ir sustingstu. Bejėgė. Apkvaitus. Sutrikusi -
Į atoslūgį krypstam. Nebuvau to numačiusi,
Bet jausmų pilnatis skruostais ašarom ritasi,
Tavo sielai kuždu:\"Mano mylimas, ačiū...\"