Jau net skauda mažiau,
Negu reikia skaudėti,
Mažiau priešo, draugo, poeto,
Nors esu dar, rašau,
Nors būtim į pasaulį įstrigęs
Dar ir vieversį mažą
It bažnyčią ant delno laikau —
Poteriaujantį, virpantį,
Bet aukštai negiedos.
Jau žiogelis smuikuoja prie jo - - -
Viskas, mielas mažyti,
Ateina — praeina laiku,
Ir tikriausiai nebūna
Ir niekada taip nebus,
Kad ant žemės nukristų dangus.
Jeigu krenta, tai tik akmenėlis kažkoks,
Trupučiuką palikęs šviesos,
Ir eketę, pakvėpuoti žuvims po ledu.