Pro medžių snieguotų peizažą ažūrinį
Pasaulis trapus kaip žaisliukas atrodo.
Iš sielos balastas iškrinta po trupinį,
Nuo lašo varveklio tyla kiemo sprogo:
Sučirškavo žvirbliai, atgijo zylutės,
Krankliai skardžiabalsiai viens kitą pasveikino,
Ieškojusios maisto stirnaitės sukluso —
Plunksnuoti rėksniai gal neturi ką veikti?
Atrodo, kad juslės vos vos jaučia judesį,
Kuris kukliai šnabžda pavasario pradžią,
Giedros spinduliai nusitaikė į liūdesį
Ir lašas į pusnį nors nuneria skradžiai,
Jis tirpdo ir aižo žiemos kietą šarvą,
Jis šaknį įmigusią šelmiškai glosto,
Jis mažas, bet daro titanišką darbą —
It ašara, riedanti žmogui per skruostą.