Tiek raidelių pridėliota —                  
Žodžiai gimsta ir pražysta.
Kartais norisi kvailioti —
Juk nesibaigia jaunystė

Šerkšnui smilkinius padažius.
Ech, nebūki susiraukęs!
Šypsenos raukšlelės gražios —
Patirtis iš jų išplaukia,

Ta, kuri neleis liūdėti
Darganotą rudens dieną.
Ei, pažvelki, pralinksmėki —
Juk toksai esi ne vienas.

Metai bėga — laikas teka
Kam kaip upė, kam kaip jūra.
O širdis — jauna. Ji sako:
„Ei, nebūkime paniurę”!