Buvo laikas – žaliavo,
Buvo laikas – žydėjo,
Noko vaisiai raudoni maži.
Tiktai viskas jau buvo,
Tiktai viskas praėjo,
Nūnai skęsta šaltam ilgesy.

Ji – mažytė šakelė,
Tarytum kaip niekas
Prisiglaudus prie sniego tyli.
Galbūt tik pavargus,
Galbūt tiktai miega
Baltaskarės žiemužės lopšy.

Jei pajėgčiau, pašaukčiau
Geraširdį balandį
Ant žilvičio, ievos pasisupt,
Kad upeliais nubėgtų
Sniegai išsigandę,
Kad šakelė galėtų prabust.

Jai – žaliuoti, žydėti,
Šilto vėjo sulaukti
Ir kamanės dūzgimo švelnaus,
Man – kitų vasarėlėm,
Pavasariais džiaugtis,
Žaromis vakarinio dangaus.