Ant lūpų liko tavo lūpų skonis,
Akimirkos stebuklo šiluma.
Kokia trumpa gyvenimo kelionė,
Kokia ilga vienatvėj vienuma.

Seniai ištirpo šiltas balso aidas,
Gal žodžiai tie nebuvo ištarti?
Išbluko atminty ir mielas veidas,
Dainoj skambėjo ašara karti.

Erškėčiais išsiraizgė rožių klonis,
Šerkšnu pavirto dangiška mana,
Tik pasiliko tavo lūpų skonis —
Akimirkos palaima... Dovana.