Veržiesi iš savęs
Lyg pumpuras vijoklio,
Pažadintas pavasarinio vėjo.
O siela, siela
Amžino svajoklio —
Nejau jis vienas taip bučiuot mokėjo?

Vai kur nuves tave
Troškimai ir svajonės?
Tačiau be jų žmogaus dvasia besparnė.
Tu paliesta
Skaudžios lemties malonės,
O paukšte, paukšte, ilgesio žalvarne...