Tą viduržiemio naktį,
Kada tvoros nuo speigo pokšėjo,
Tavo žvaigždę uždegti
Pats Dangus Angelams patikėjo.
Suspindėjo žvaigždelė
Tavo laimės, būties ir likimo,
Pažymėdama pradžią
Šio stebuklo — žmogaus — atėjimo.

Daug viltingų troškimų
Žaižaravo, mirgėjo ir geso
Ant dienoraščio lapų,
Ant galiojimą baigiančio paso,
Dienos dužo ir dužo
Kaip kalėdiniai stiklo žaisliukai,
Kaip lediniai varvekliai,
Kaip vandens burbuliukai...

Tą viduržiemio naktį,
O gal dieną, pūgos pakerėtą,
Nepamiršo uždegti
Angelai Dangaus žvaigždę žadėtą,
Ta žvaigždė stebuklinga
Atkakliai, atsidavusiai veda
Žaliom vasarų pievom
Ir per trapų korijantį ledą...