Jei patikėčiau, jog krypties nesirenki, tačiau eini
Ir vien tik vėjo rankos braukia ašarą nuo skruosto,
Norėčiau, kad bent vartai į sapnus tau būtų atviri.

Pamiršusi jei būčiau tavo balso skambesį, kuris
Į sapną retkarčiais atklysta tik trumpam paguosti,
Prašyčiau, kad tau ilgesio žinutę neštų vyturys.

Jei netikėtum, kad man nemigą įsiūlė pilnatis
Ir ji kalta, kad nerimo šešėliai širdį klosto,
Galbūt, ir čia užklystum. Rastum nerakinamas duris.