Lietum ašarojantis vakaras pragręžia sielą,
Ledu uždangstytą, sušalusią, veik nebegyvą.
Ir teka srovelė plona, gena sukauptą gėlą,
Ir sukalba maldą, šlakstydama rytdieną syvais.

Dabar grindimis jau mėnulio šešėlis ropoja,
Užlieja man veidą ir skuba kažkur tai, vis skuba.
Sustingus tamsa šitaip slegia, net numina koją.
Ir ištiesia pažeme maršką pajuodusią, grubią.

Tiktai vyturys, nuo pavasario likęs, vis gieda,
Tirpdydamas ledą ir klodamas žydinčią pievą.
Ir sugeria žemė ištirpusią rūškaną pėdą,
Ir sąmonėj vėlei pražysta išbalusios ievos.