Jaučiu aš didžiulę tuštumą
Ant mažo lopinio sniego.
Atrodo, kad ledas lūžta man,
Kai ežeru saulė bėga.

Išpjauna spinduliu properšą
(Koks šaltas vanduo po kojom...),
Šešėlį pušies atlošusi,
Nes laikas šunim suloja

Be garso – dantenos matosi,
Vis šiepiasi – seilės tyška...
Sulūžo rogės, o ratuose
Apsisuka, verčias viskas.

Ir sniegas ant mažo lopinio
Pilku nusidažo liūdesiu...
........................................................

Jaučiu, kaip šiandieną sopa man
Tavęs dar žiemoj užsnūdusios.