Iš tylos atsiradęs skubėjai į magišką tylą –
Lyg nebuvo linguojančių upėje valties sapnų
Ir mažytės nakties, kurioje melsvos ūkanos kyla,
O tarp jų  suledėjusios lūpos vis ieško šiltų.
Net nebuvo minties, kuria žadama amžiams mylėti –
Kai laukimas beribis ir nėra piktų pranašų.
Tu tiktai panešėjai pavargusį, senstantį skėtį.
Aš tiktai patikėjau, kad valtyje būna aušrų.
Iš tylos išėjai į bauginančiai tolimą tylą,
Patikėjęs, kad ten išdžiovinti  plevena drugiai,
Kurie taikos įžvelgt mūsų upės sakrališką gylį,
Bet tik regi šėšelį, kurį išsitapė kalnai.