Kasdien sunkiau
Surast ramybę sielai,
Kai poška medžiai
Ir šerkšnu vilioja.
Išeitum basas
Į bekraštį sniegą,
Kad sniegenos
Sulestų pėdas —
Tegul nelieka.
Nelieka pėdsako
Sugrįžti
Į pilką nebuvimą,
Nerimu užklotą.
Tiktai pirmyn,
Kur dar tikies sutikti
Tarp sniego
Besišypsantį šalpusnį.
Ir vyturį, paukštelį mažą,
Aukštai bešvilpaujantį
Amžinybės giesmę.
Suremt pečiais su beržu
Ir nors trumpam
Dar šitaip pastovėti.