Roplio metais namą statė,
Vonion įmetė gyvatę,
Sakė:
    — Šildo, išdžiovina, —
Ne balanos juk gadynė —
Rūkyt dūmais tėvo pirtį.
Mieso laisvę ėmiau girti.

Sieną ramsto ne draugužė,
Dėl jos lituos gaisras  ūžia.
Šimtais pašeriu tą angį,
Mėnesį kiek pasirango
Ir jau suka kobros gūžtą,
Kad jos geluonis nulūžtų!