Atrodo, viskas išskaudėjo,
Bet… Ne! Tos atbrailos ledinės
Aštriau ir vis skaudžiau žibėjo
Ant medžio sužeistos krūtinės.

Iš jo glotnaus kadais kamieno
Beliko šiurkščios gilios rievės.                        
O kaip skaudžiai tekėjo mėnuo!
Ir kaip liūdnai šypsojos Dievas!

Net suledėjęs mano žvilgsnis                          
Įsiskverbė giliai po oda,
Ir lyg našlaitės brenda mintys                            
Per saulės nulaižytą gruodą.                            

Ak, skaudžiai gelia, skaudžiai gelia!
Ne medžiui — man kažkur tarp menčių.
Nors rankoje tiktai šakelė,                                    
Jaučiu — tarsi medžiu gyvenčiau.