Imu į ranką
juodą tėčio skėtį.
Einu per lietų po
sena vyšnia stovėti.
Girdžiu, kaip kapsi
daug mažų lašų.
Po tėčio skėčiu
jų klausyt smagu.
Štai kaip keista —
sustojome visi:
dangus, vyšnia, aš
ir tie lašai maži.