Jau skambina,
Bet aš vis kurčias, vis ramus —
Mažoj pirkelėje ugnelę
Kaip skaudžią širdį kūrenu.
O būna — ir eilėraštį rašau:
Esą, aš dvigubas —
Ir tas, kuriuo esu,
Ir tas, kuriuo buvau.
  
Lietus nesutelpa į ašarą mažytę,
Bet druskos ašaroj — daugiau.
Mažoj pirkelėj mano karalystė,
Kur nelabai užtenka laiko
Girdėti skambalus dangaus.
Man gera būt prie didžio kelio,
Žmogaus kepurę kaip karūną
Užsidedant sau ant galvos.
Aš tas, kuriuo esu,
Aš tas, kuriuo buvau.
O būti tuo, kuriuo dar būsiu,
Žadu nepaskubėdamas,
Karališkai kas rytą ant galvos
Kepurę užsidėdamas.