Atmintį kaip duoną riekėm suraikiau,
Gal per storai — viena ranka nepakeliu.
Ant stalo trupiniai — į saują ar į pastalę?
Bedievi, duona juk šventa, trim pirštais ir — į burną.
Kas Dievo duota, mėtyt nevalia, užgerk malda aitrumą.
O ir ant riekės niekas sviesto neužteps,
Juk sakė — ką pasėsi, tą ir pjausi.
Ne, vyno jau gana, taip tikro duonos skonio nepajausi.