Atleisk, mylimoji,
Man kažkas pasidarė:
Žiūriu į tave ir atrodo - ne tu,
O aštuoniolikmetė mergaitė,
Labai panaši į tave,
Sustojo prie lango ir pažvelgė taip,
Kad širdis ėmė šėlti iš džiaugsmo...
Norėjau paklausti jos, iš kur
Kambary atsirado, bet ji
Netikėtai pradingo, kai tu
Atsistojai jos vieton...
Ne, ne, ne miražas tai buvo,
Ne sapnas sparnuotas pleveno -
Tai tu sugrįžai į tą laiką,
Kai pirmąkart susitikom
Per patį gražumą, žydėjimą,
Kai dar buvo visi, kurių seniai nebėra...
Nežinau, ar pasikartos šis stebuklas,
Bet norėčiau, labai labai
Nors akimirką vėl pamatyt tave jauną,
Ir save prie tavęs po pušaite,
Neriai plaukiant į Nemuno glėbį...
O, kaip šito norėčiau!