Na kam tau brist, kur tiek ledų ir šalčio,
Tu — tik pušis, tik medis šilumos.
Žalia žalia be nuodėmės ir be kaltės,
Taip vieniša čia Nemuno krantuos.

Kitapus upės šlamantis pušynas,
Kitapus upės tau namai — giria.
Tik nenueit, nes amžiams surakino
Mažą sėklelę vėjas su žeme.

Būtum mergaitė, skarele pamotum —
Gal atsilieptų sesės iš toli.
Dabar tik stovi liemeniu šakotu
Ir dieną naktį prie Nemuno tyli.

O lytys plaukia kaip ledo debesėliai
Tamsia gelme lyg savo dangumi.
Gerai, kad jos arčiau dar nepriėjo
Pasikalbėt su kranto pušimi.