Iš praeities — lyg lengvo pienės pūko —
Pasaulis kabo tartum obuolys...
Skaitai žodžius iš seno atviruko
Suprasdamas, kad kito neturi.

Jo lakas neblizgus, kampai — apšiurę,
Ir kokie naivūs, bet mieli vaizdai:
Drambliukas rausvas iš už palmės žiūri,
Ant jūros blyksi saulės atšvaitai...

Ir keistas noras (o gal ne?..) ten būti —
Truputį rausvo, dar žydrų dažų,
Kitapus žodžiai: „Mylimas vaikuti,
Sulaukus dvylikos...“ — mamos braižu...

Bet obuolys nunokęs krenta,
Šalia ant žemės panašių šimtai.
O jūroje, deja, nėra net kranto...
Nors ne...
Jį — atsisukęs pamatai.