Ši diena — tarsi ne mano. Juoda, tuščia, skaudi.
Būkit žmonės, pasiimkit ją, sulankstykite, padarykite lengvutį laivelį ir išplukdykite, upės srovei atidavę. Kaip sakai? Upė užšalo, užsitraukė ledu? Lygiai taip pat, kaip ir mano širdis. Suledėjo, sustiro...

Negi teks laukti pavasario? Kad potvynis, sugurinęs ledus, sušniokštų, sugurgentų ir nuneštų viską, kas tamsu ir žvarbiai šalta.
Ilgai teks laukti. Ilgai. Sninga.