Anksti prinokęs vakaras
Dangaus šviesų nedegs
Ir dar — įsiūlys nemigą,
O ja dalintis teks
Su mintimis priklysiančiom,
Su nerimo kraštu...

Kada save išgydysim?
Nors susirgai tik tu,
Paleidus melo piemenis
Tarp nekaltų minčių,
O mano sielos želmenis
Nukirtusi dalgiu.