Tu prieik, pasakyk į akis, kad nemyli –
Aš seniai tai jaučiu... Tik kažkur vakaruos
Vėl įsipila mėnuo medaus ir įkyriai
Pilnatim naktyje mėnesieną myluos...

Nors galbūt netiesa – taip atrodo iš žemės –
Ten aukštai vien kontrastai – nėra daug spalvų.
Klaupias mėnuo, rieškučiomis vandenį semia,
Prausias putom ties posūkiais upės rėvų.

Vandeny – veidrodinė padangės tikrovė –
Blyksi žvaigždės šalta ir blyškia vienuma.
Blanksta takas auksinis, jį upė išplovė
To, kuris danguje... O tai reiškia – ir man...

Tad belieka pradžia, kai aplinkui tik juoda –
Sunkią tamsą ne kūnu – širdim aš geriu...
....................................................................

Negali atsiduot, net kai tau atsiduoda,
Nors po mėnesio kvaituliu nuogas guliu...