Įsviesk į ugnį, kam tau reikia
To inkilo su dviem skylėm, papuvusios
Medienos tvaiko, manęs, rūdijančios
Nuo nuospaudų, dantim į dangtį ardančios
Atomų tvirtą būvį.

Galiu iššauti, jeigu tamsuma mums reikš hibridą,
O tu išbūsi juo bent tris to kelvino laipsnius.
Moliusko apave radau raugintą grūdą,
Jis tavo kaip ir šaltas grindinys, nuo
Jo  kvėpavimo latake greitkelį uždarė.

Negalim įskaičiuoti šito mišraus žingsnio,
Atodūsis jau paskutinis lyg šaukštelis sirupo
Glitaus, suriški į pavėsį  hienų gaują,
Sugirdyki mane į lapą rašliavos.